Visuomet mėgau meistrauti. Taip kambaryje atsirado darbo stalas. Vėliau jis virto darbastaliu, ant kurio (ir po kuriuo) rikiavosi daiktai, kuriuos reikėdavo pataisyti, sutvarkyti, kad jie ir vėl galėtų padoriai atlikti savo funkcijas. Naujas ne visuomet geriau.

Tereikia dėmesio, valymo, klijų, lako, dažų, alyvos, švitrinio popieriaus, tepalo, poveržlės, laido, kabliuko, sulituoti, pakeisti... ir  rankenėlės vėl sukinėjasi, ratukai rieda, guoliai zvimbia, spintelės kabo, ranktūriai šviečia, stalai stovi, spynelės trakši, dėžutės klapsi. Tiesa, dar reikia nujausti, į kurią pusę ir kurį varžtuką sukti.

Pirmieji užsakovai buvo mano vaikai. „Tėti, nesisuka, nulūžo. Reikia sutaisyti“ Palikit ant stalo, pažiūrėsiu. Įrankių arsenalas prasiplėtė, darbastalis išaugo, rankos sutvirtėjo, mintys praskaidrėjo. O patirčių niekada nebus per daug, todėl visuomet ieškau naujų. Kitaip tariant, jei turite ratukų, kurie nesisuka, skrynelių, kurios neatsidaro, rankenėlių, kurios nesilaiko, medžio, kuris nešviečia - neškite man, pažiūrėsiu, ką galiu padaryti. Jeigu Jums bus malonu atgauti atgijusį daiktą, man bus maloniau dvigubai, už mus abu...